AXO miestas_BLUMA

Žalioji infrastruktūra Lietuvos miestams

Džiaugiamės, kad turėjome galimybę prisidėti prie pirmą kartą Lietuvoje leidžiamo, kraštovaizdžio architektūros tematikai skirto leidinio „Kraštovaizdžio architektūra” (Lithuanian Journal of Landscape Architecture). Žemiau pateikiame nuorodą į pilną leidinį ir mūsų publikuoto straipsnio tekstą.

Žalioji infrastruktūra (ŽI) – gana naujas terminas, įgaunantis vis didesnį vaidmenį tarptautiniame kontekste, tačiau dar ne visada suprantamas ir priimamas Lietuvoje. „Kurk Lietuvai“ komandos kartu su Aplinkos ministerija vykdomas projektas siekia perteikti žaliosios infrastruktūros esmę, jos naudą ir svarbą šių dienų kontekste ir užtikrinti, kad jos principai ir idėjos atrastų savo vietą Lietuvos miestų vystymosi procesuose. Šiame straipsnyje kviečiame pasigilinti, kodėl Lietuvos urbanizuotoms teritorijoms būtina pradėti geriau suvokti savo aplinkos elementų vaidmenį miesto ekosistemoje, kodėl ekologinis efektyvumas šių dienų miestuose turėtų būti daug svarbesnis už estetiką ir kaip vystomas Žalumo indeksas gali padėti siekti geresnės ekologinės pusiausvyros.

Šiame straipsnyje kviečiame pasigilinti, kodėl Lietuvos urbanizuotoms teritorijoms būtina pradėti geriau suvokti savo aplinkos elementų vaidmenį miesto ekosistemoje, kodėl ekologinis efektyvumas šių dienų miestuose turėtų būti daug svarbesnis už estetiką, ir kaip vystomas Žalumo indeksas gali padėti judėti geresnės ekologinės pusiausvyros link.

RAKTINIAI ŽODŽIAI: žalioji infrastruktūra, ekosisteminės paslaugos, žalumo indeksas, klimato kaita, darnus miestų vystymasis

VANDENS APYTAKOS RATAS TVARAUS MIESTO VIZIJOJE

Pravėrusi savo būsimo balkono duris, išgirsiu mūsų daugiabučio kieme įrengtame lietaus sode tarškančius paukščius. Į šį lietaus sodą subėgs ant mūsų namo stogo surenkami krituliai. Lietaus sodas mirgės nuo įvairių augalų. Čia susirenkantis vanduo pamažu susigers į žemę, suteikdamas drėgmės aplinkinei augalijai ir galiausiai papildydamas gruntinio vandens lygį. Per augalus šis vanduo vėl kils aukštyn, padės jiems išlikti gyvybingiems ir atlikti nepakeičiamas oro gryninimo, šešėlio suteikimo mums ir prieglobsčio suteikimo kitoms rūšims funkcijas. Išgarindama šį vandenį, gausi mano kaimynystės augalija reguliuos mus supančio oro drėgmę ir grąžins vandenį atgal į atmosferą, iš kurios jis neseniai nusileido. Šis gyvybės ratas įvairiomis formomis suksis iš vieno metų laiko į kitą, palaikydamas mūsų aplinkos kokybę, sklandų mūsų organų funkcionavimą, ekosistemos balansą ir mūsų pačių psichologinę pusiausvyrą.

Visą savo ateities miestą matau kaip gyvybingą organizmą, kuris yra tankus ir efektyvus, bet ir kuriame kartu klesti įvairovė ir kiekvienas gali jame atrasti savo vietą. Čia, greta vienas kito, vyksta daugybė procesų, kurie nekenkia vienas kitam ir darniai prisideda prie bendros ekosistemos palaikymo. Žinau, kaip svarbu tokią viziją turėti, nes, kaip daug kas sako, kol savo siekių neįsivardysi, greičiausiai niekada jų ir nepasieksi.

KOKIO MIESTO NORIME ATEITYJE? KOKS MŪSŲ VAIDMUO JĮ KURIANT?

Visgi tikriausiai dauguma mūsų šiandien, skubėdami iš taško A į tašką B ar iš vieno nuotolinio susitikimo į kitą, ir vėl nespėjome pamąstyti apie ilgesnę perspektyvą. Kokį savo miestą norėtume matyti ateityje, pravėrę savo balkono ar terasos duris? Ar mums rūpi, kokį poveikį urbanizacija daro mūsų aplinkai, planetai, kartų, kurios gyvens po mūsų, ateičiai?

Ką mes branginame savo identitete šiandien ir kuo mes, kaip piliečiai, norime tapti per ateinančius 3, 5, 10, 50 metų? Kokios ateities norime, kokia ateitimi galėtume didžiuotis? Kokius žingsnius turime žengti, kad taip atsitiktų? Jeigu galėtume rinktis, ar norėtume, kad mūsų miestas būtų lengvai apvažiuojamas mašina, bet didžioji dalis gyvenimo vyktų tik uždarose patalpose, ar kad mūsų individualūs patogumo poreikiai būtų suderinti taip, kad miesto erdvės išliktų pritaikytos žmonėms ir bendruomenių gyvenimui?

Kas mūsų aplinkoje mums rūpi labiausiai? Ką norėtume pakeisti, sutvarkyti? Kokie dalykai mus dabar erzina? Ar kaip kraštovaizdžio specialistai ar kitų sričių aplinkos formuotojai norime vykdyti projektus, iš tiesų įtraukdami visuomenę, ar ne? Ar mes norime išbandyti ir rasti sprendimus, atitinkančius daugialypius, o ne pavienius poreikius? Ar patys norime tapti pokyčio dalimi, ar lauksime, kol juo pasirūpins kiti?

PROBLEMATIKA, IR KODĖL JI TURĖTŲ RŪPĖTI KIEKVIENAM IŠ MŪSŲ

Lyginant su daugeliu kitų Europos ir pasaulio miestų, Lietuvos miestai tebėra gaiviai žali ir turtingi pakampių, kuriose atsidūręs užmiršti, kad esi didmiestyje. Tačiau, sparčiai urbanizuojant miestų pakraščius ir tankinant anksčiau suformuotus rajonus, ryškėja ir didesnio urbanizacijos masto sukeliamos aplinkos kokybės problemos, ir mažiau „dosnios” šiuolaikinių projektų tendencijos. Dabar yra tas metas, kai vertindami tai, ką turime, galime pakreipti šias tendencijas geresnės kokybės link tam, kad net ir augant miestams būtų išsaugotas jų aplinkos balansas ir gyvybingas bei savitas jų veidas.

Paskutiniame Vilniaus aplinkos monitoringe tyliai tūno faktas, kad nepralaidžių dangų plotas Vilniaus mieste per 7 metus paaugo 12% (Vilniaus planas 2015). Kaskart, nutiesę truputį per plačią gatvę ar neprisiruošę pagalvoti apie bent siauros juostos, kuri leistų kurtis gamtinei gyvybei, įtraukimą tarp šaligatvių ir asfalto, prisidedame prie pilkėjančios, tik pravažiavimui skirtos aplinkos formavimo. Pamažu mūsų miestai yra padengiami asfalto, šaligatvių ir betono apvalkalu, lopas po lopo uždangstant jo kvėpavimui būtinus žaliuosius plotus.

Vis daugiau ant šių dangų susidarančių lietaus nuotekų lyg perdėtai automatizuotame fabrike požeminiais kolektoriais yra nunešama tolyn nuo mus supančių želdinių. Su kiekviena tokia investicija į naujas stovėjimo vietas mūsų automobiliams ar kitus miesto lopinėlius turėsime gyventi kelias dešimtis metų, net ir tada, kai mūsų požiūris į tai, ko norime iš savo gyvenamosios aplinkos, galbūt bus visai kitaip subrendęs.

Kiekvienas iš mūsų esame savo miesto ekosistemos dalis, ir jos sveikata lemia ir mūsų pačių sveikatą ir gerovę. Tvarių, žalių miestų mikroklimatas naudingesnis mūsų sveikatai, juose mažiau sergama ir gyvenimo trukmė yra ilgesnė. Jų aplinka palankiau veikia mūsų vidinį balansą, jie sudaro galimybes sveikesnei ir visavertiškai gyvensenai, darnesniam judumui ir mažesnei taršai, sukuria svetingus ir rūpestingus namus bioįvairovei ir mūsų pačių vaikams. Tokių miestų darnus formavimas leidžia mažinti energijos sunaudojimą, paviršinių nuotekų tvarkymo kaštus ir apsėmimų riziką. Juose esame darbingesni, taigi ekonomika yra tvaresnė, juose mūsų nekilnojamas turtas yra vertas daugiau, juose apsilankyti ir jų dvasią pajusti nori daugiau turistų. Ir, žinoma, tvarūs miestai yra labiau pasiruošę atremti klimato kaitos sukeliamus ekstremalius reiškinius – dažnėjančias karščio bangas ir liūtis – ir išlikti vietomis, kuriose gera gyventi.

Žaliosios infrastruktūros teikiamų naudų pavyzdžiai. Iliustracija G. Kapočiūtė, I. Kazlauskas, G. Znutaitė (2021)

Įvairialypę žalumos teikiamą naudą iliustruoja įvairūs tyrimai. Pavyzdžiui, Anglijoje buvo nustatyta, kad gyventojai, gyvenantys didesnio žalumo kaimynystėje, rodė 3,3 kartus didesnę tikimybę užsiimti reguliaria fizine veikla nei gyventojai, gyvenantys mažesnio žalumo kaimynystėse (Forestry Commision England 2010). Biurų darbuotojams, galintiems matyti žalią aplinką pro savo lango vaizdą, prireikia 23% mažiau su sveikatos problemomis susijusių nedarbo dienų negu darbuotojams, pro kurių langą matosi vien urbanistinė aplinka (Wolf 1998). O Lietuvoje buvo nustatyta, kad gyvenamosios vietos žalumos gausa daro teigiamą poveikį vaikų ir netgi dar negimusių kūdikių fizinei ir protinei raidai. Vaikams, gyvenantiems toliau kaip 300 m iki miesto parko ir mažesnės žalumos gausos zonoje, antsvorio ir nutukimo rizika padidėja apie 2 kartus, o psichologinių problemų rizika – 75%. O nėščiųjų moterų, gyvenančių mažesnio žalumo miesto dalyse, naujagimiai turėjo padidintą riziką gimti mažos kūno masės ir sulėtėjusios raidos (Andrušaitytė ir Gražulevičienė 2018). JAV mokslininkų atliktų tyrimų duomenimis, medžiai ir parkai Čikagoje geba sumažinti vietinę oro temperatūrą 0,5-5°C (McPherson 1994), o tipinėje medžiais apsodintoje individualių namų kaimynystėje dėl medžių vėjo stiprumas sumažėja apytiksliai 50% (Heisler 1990). Tokias tarptautinių mokslininkų padarytas išvadas apie gamtos teikiamą naudą būtų galima būtų vardinti dar ilgai, ir nors Lietuvoje iki šiol panašių tyrimų labai trūko, bet dabar ir mūsų šalyje atsiranda vis daugiau projektų, siekiančių apskaičiuoti ekosisteminių paslaugų vertę mums, gyventojams.

ŽALIOJI INFRASTRUKTŪRA MIESTUOSE

1994 metais Kalifornijoje, panaudojus žaliosios infrastruktūros terminą gamtos tinklui apibūdinti, būtinybė šį tinklą vystyti strategiškai pirmą kartą buvo taikliai palyginta su visiems įprastu susisiekimo, inžinerinės ir socialinės infrastruktūros poreikiu. Taip buvo perteikta idėja, kad gamtiniai elementai mūsų aplinkoje yra būtini sėkmingam visuomenės funkcionavimui palaikyti, todėl jie turi būti planuojami strategiškai, lygiai kaip ir kitos infrastruktūros. Sparčiai augantis įrodymų kiekis, kad įvairūs gamta paremti sprendimai, integruoti į mūsų gyvenamąją aplinką, teikia daugialypę naudą, lėmė, kad paskutiniaisiais dešimtmečiais būtent šis požiūris į gamtą, kaip būtiną infrastruktūrą, visame pasaulyje įgauna vis daugiau pripažinimo, kovojant su svarbiausiais XXI amžiaus iššūkiais – urbanizacija ir klimato kaita.

Žalioji infrastruktūra gali būti apibrėžiama kaip strategiškai planuojamų ir tvarkomų kraštovaizdžio gamtinių, pusiau gamtinių ir technologinių sprendimų visuma, kurios sandara ir veikimas yra grindžiami gamtiniais principais ir sudaro sąlygas daugiafunkciniam ekologiniam-socialiniam kompensavimui: biologinės įvairovės būklės gerinimui, klimato kaitos prevencijai, atsparumo jos padariniams didinimui ir žmonių gerovei būtinų ekosisteminių paslaugų teikimui.

Žaliosios infrastruktūros, kaip ir kitos žmonėms reikalingos infrastruktūros, vystymas yra aktualiausias miestuose. Būtent čia šiuolaikinio gyvenimo poreikiai kelia vis didėjantį spaudimą mūsų aplinkai, ir dėl to, sutrikus mus jungiančios ir aprūpinančios ekosistemos pusiausvyrai, kyla daugybė kitų problemų – nuo karščio salų ir potvynių iki fizinių ir psichologinių ligų, augančio pažeidžiamumo virusams. Žalioji infrastruktūra miestuose – tai ne tik miesto miškai, parkai, žaliosios jungtys, bet ir žalieji stogai ir sienos, tvarios paviršinio vandens surinkimo sistemos bei vandeniui laidžios dangos. Kitaip tariant, tai natūralių, pusiau natūralių ir žaliųjų elementų tinklas, teikiantis ekosistemos paslaugas, kuriomis grindžiama žmonių gerovė ir gyvenimo kokybė.

Augustenborgo rajonas buvo iš naujo prikeltas gyvenimui, kompleksiškai atgaivinus visą kaimynystės ekosistemą. Įgyvendinus žaliosios infrastruktūros principus, ne tik 50% išaugo rajono bioįvairovė, bet ir 25% padidėjo gyventojų aktyvumas vietiniuose rinkimuose (nuotr. Malmės savivaldybė)

Ant buvusio žvyro karjero pastatytas naujas gyvenamųjų namų kvartalas Hardegge, Berne, jautriai bando atkurti gamtinį kraštovaizdį ir natūralių procesų ciklus (k. arch. ir nuotr. Krebs und Herde)

Naujų namų kaimynystė Pilaitėje, Vilniuje (nuotr. Alexandr Reznik)

Gatvė naujų daugiabučių kvartale Pilaitėje, Vilniuje (nuotr. www.miestai.net)

Gatvė naujų daugiabučių kvartale Pilaitėje, Vilniuje (nuotr. www.vietoves.lt)

„Nėščiųjų moterų, gyvenančių mažesnio žalumo miesto dalyse, naujagimiai turėjo padidintą riziką gimti mažos kūno masės ir sulėtėjusios raidos”

(Andrušaitytė ir Gražulevičienė 2018)

Žaliosios infrastruktūros teikiamų naudų pavyzdžiai. Iliustracija G. Kapočiūtė, I. Kazlauskas, G. Znutaitė (2021)

Žaliosios infrastruktūros elementai miestuose yra būtini aplinkos kokybei užtikrinti ir gerinti. Tinkamomis aplinkybėmis ir, pasitelkus strateginį planavimą, žmogaus sukurti žaliosios infrastruktūros elementai – parkai, alėjos, ekologiniai tiltai ir kiti želdynai, vandens tvenkiniai, įvairios vandentėkmės ir lietaus sodai – gali prisidėti prie platesnio ekologinio kompensavimo tinklo ir tokiu būdu pagerinti ne tik gyvūnų ir paukščių migracijos sąlygas regioniniu lygmeniu, bet ir gamtinių medžiagų ir energijos srautų (deguonies produkavimo) generavimą ir paskirstymą miesto viduje.

MIESTŲ ATSIGAVIMAS PO PANDEMIJOS

2020 m. pasaulinė pandemija dar labiau nei bet kada anksčiau sustiprino miestų atsigavimo, pasveikimo, atsistatymo poreikį. Miestų atsigavimas gali vykti daugeliu būdų, o vienas iš jų – žalioji infrastruktūra. Miestų „atsigavimo“ tikslas galėtų būti pagerinti jų būseną (klimato kaitos atžvilgiu), sugrįžti į „natūralumą“, ryšį su gamta, persigrupuoti ir t.t. Siekdami miestų atsigavimo, turime projektuoti teritorijas taip, kad jos naujais būdais integruotųsi ir jungtųsi, prisitaikytų prie gamtinės aplinkos, ją gerintų.

ŽALIOSIOS INFRASTRUKTŪROS SIEKIAI

Žaliosios infrastruktūros sprendimai siekia gamtinius elementus įveiklinti kuo efektyviau, kad šie galėtų teikti kuo daugiau naudų – ekosisteminių paslaugų – mums, žmonėms. Visų pirma, tam, kad gamtiniai elementai gebėtų gyvuoti ir atlikti savo svarbiausiais, nepakeičiamas funkcijas – kaip kad oro gryninimas, drėgmės reguliavimas, fotosintezė, bioįvairovės išsaugojimas – svarbu sukurti kuo geresnes sąlygas jų gyvybiniams procesams vykti. Greta šių pirminių savo funkcijų, gamtiniai elementai taip pat gali būti strategiškai integruojami į mūsų aplinką, kad atliktų ir daugybę kitų funkcijų tokių, kaip pastatų energetinio efektyvumo didinimas, paviršinių nuotekų tvarkymas, maisto produktų tiekimas, rekreacija, dvasinė atgaiva, švietimas ir t.t.

Miestų ekosisteminės paslaugos. Iliustracija G. Kapočiūtė, I. Kazlauskas, G. Znutaitė (2021)

Toks daugiafunkciškumo ir efektyvumo siekiantis požiūris į gamtinius elementus skiria žaliosios infrastruktūros idėjas nuo šiuo metu Lietuvoje įprastesnio, atsainaus projektuotojų, rangovų ir pačių gyventojų požiūrio į želdinius, žaliuosius plotus ar vandens ciklus mūsų aplinkoje, kai jų potencialas teikti įvairias naudas yra mažai suprantamas ir išnaudojamas. Nors šis potencialas jau daug metų yra gerai pažįstamas įvairiems gamtos mokslų specialistams ir taip pat tarnauja kaip svarbi teisiškai reguliuojamo, į teritorijų planavimo procesus integruoto gamtinio karkaso koncepto dalis, atrodo, kad realus jo suvokimas ir taikymas niekada taip ir netapo kasdienių projektavimo sprendimų dalimi. Kitose šalyse vykdoma žaliosios infrastruktūros politika siekia atsikratyti šios atskirties, visų pirma skatindama visuotinį aplinkosauginį sąmoningumą ir geresnį įvairių suinteresuotų šalių bendradarbiavimą, ieškodama įvairių įrankių, gebančių įgalinti ir šviesti sprendimų priėmėjus ir padaryti tvaresnės aplinkos kūrimo užduotį kuo paprastesnę, lankstesnę ir savaime suprantamą.

Žaliosios infrastruktūros sprendimai siekia gamtinius elementus įveiklinti kuo efektyviau, kad šie galėtų teikti kuo daugiau naudų – ekosisteminių paslaugų – mums, žmonėms.

GEROSIOS ŽI UŽSIENIO PRAKTIKOS

Vokietija turi vieną stipriausių ekologijos tradicijų Europoje. Miestuose labai vertinama gamtos nauda, nepaisant to, jog yra skatinama didelio tankumo plėtra. Galima teigti, kad žaliosios infrastruktūros plitimą šioje šalyje palaiko kompleksinė paskatų ir reikalavimų sistema įvairiuose valdžios lygmenyse. Svarbu tai, kad federaliniuose gamtos apsaugos įstatymuose ir statybos kodeksuose reikalaujama „kompensuoti“ žalą gamtiniams kraštovaizdžiams ir sukurti ekosistemines paslaugas plotuose, kurie anksčiau nebuvo užstatyti.

Berlynas jau seniai yra užsibrėžęs tikslą išsaugoti buveines, ekosistemas, gyvūnų ir augalų rūšis bei jų genetinius išteklius ir derinti juos su tolesne miesto plėtra. Berlyno miestas yra parengęs kraštovaizdžio programą, kuria siekiama apsaugoti gamtos išteklius kaip gyvybiškai svarbią žmogaus gyvenimo sąlygą, tačiau taip pat joje yra aiškiai nurodoma ekonominė nauda, gaunama iš biologinės įvairovės ir ekosisteminių paslaugų.

Kad artimiausioje ateityje Berlynas taptų atsparesnis ir tinkamesnis gyventi, Berlyno senatas 2017 m. paskelbė prisitaikymui prie klimato kaitos skirtą planą, kuriame numatoma daugybė ŽI priemonių: nuo medžių auginimo, pelkių kūrimo, pralaidžių paviršių integravimo iki ant naujų ar senų pastatų kuriamų žalių stogų. Šiuo planu yra siekiama Berlyną paversti „miestu kempine“ („Stadtschwamm“): vengti paviršiaus sandarinimo betonu ar asfaltu ir, kur tik įmanoma, vystyti pralaidžius paviršius, pasitelkiant ŽI priemones. Tokiu principu vystomas miestas sprendžia ir karščio, ir liūčių iššūkius – staigių liūčių metu efektyviai sugerdamas vandens perteklių, o esant aukštai oro temperatūrai – šį vandenį išgarindamas ir tokiu būdu vėsindamas aplinką.

O Hamburgas yra pirmasis Vokietijos miestas, sukūręs išsamią „Žaliųjų stogų“ strategiją. Jos tikslas – per artimiausią dešimtmetį miesto zonoje pasodinti 100 hektarų žaliųjų stogų. Pagal Vokietijos Gamtos apsaugos įstatymą, žalieji stogai laikomi galima priemone kompensuoti pastato poveikį gamtai. Žaliųjų stogų reglamentavimas Hamburge buvo įtrauktas į daugelį žemės naudojimo planų jau prieš 20 metų.

20 žaliųjų pasivaikščiojimų Berlyne – poilsis atviroje erdvėje projekto planas (nuotr. SenUVK)

Žalieji stogai Hamburge (nuotr. Hamburgo savivaldybė)

Švedijoje, kaip ir kitose Vakarų Europos šalyse, norint tvariai kontroliuoti miestų augimą, pastaraisiais dešimtmečiais taip pat imta taikyti miestų užstatymo tankinimo metodus. Nors tai ir yra gera strategija gyvybiškam teritorijų funkcionavimui, tačiau pastebėta, kad miestų užstatymo tankinimas daro neigiamą poveikį žalių erdvių išsaugojimui. Dėl to Švedijoje ypač daug dėmesio buvo pradėta skirti žaliajai infrastruktūrai, kuri šaliai yra svarbi ne tik siekiant pasaulinių ir nacionalinių bioįvairovės ir kitų aplinkosaugos tikslų, bet ir padedant Švedijos miestams aprūpinti savo gyventojus ekosisteminėmis paslaugomis – užtikrinti lengvą želdynų, miškų ir ežerų pasiekiamumą bei skatinti žmonių sveikatą ir gerovę.

Stipri miestų savivaldybių politinė vizija yra raktas į sėkmę – Švedijos miestuose taikomi SymbioCity principai. SymbioCity sistema kelia daugybę klausimų, į kuriuos miestų savivaldybės turi atsižvelgti, vykdydamos bet kokią miesto plėtros iniciatyvą, susijusią su energijos, vandens ir išteklių naudojimu, atliekų mažinimu, tvariu transportu, miesto kraštovaizdžio planavimu, viešąja erdve, ekologinėmis, ekonominėmis, socialinėmis ir kitomis funkcijomis. SymbioCity sistemoje pabrėžiamas siekis miesto plėtros darbus atlikti sistemingai bei atkreipti dėmesį į vykdomų projektų sąsajas ir sąveiką su aplinkosauginiais, ekonominiais ir sociokultūriniais aspektais. Vienas iš daugelio SymbioCity gerosios praktikos pavyzdžių yra Vakarų uosto rajonas Malmėje, kuris iš pramoninio rajono buvo paverstas vienu žinomiausiu tvaraus gyvenimo, darbo ir mokymosi modeliu.

Taip pat Malmėje 2000-aisiais metais, projektuojant Augustenborgo botanikos sodą, buvo įsteigtas Skandinavijos žaliųjų stogų institutas. Augustenborgo botanikos sodo projektas buvo įgyvendintas kaip pilotinis projektas tyrimams. Jis apima 10 000 m2 teritoriją, kur demonstruojamos ir testuojamos novatoriškiausios žaliųjų stogų sistemos rinkoje ir jų nauda urbanizuotoms teritorijoms ir miesto ūkininkavimui, išbandomi įvairūs augalai, tinkami naudoti želdinant stogus, skirtingi inžinerinių dirvų tipai bei būdai geram vandens nuotėkiui užtikrinti. Taip pat, bendradarbiaudami su Lundo universitetu, Skandinavijos žaliųjų stogų instituto mokslininkai tiria žaliųjų stogų poveikį biologinei įvairovei ir lietaus vandens valdymui. Institutas organizuoja mokymus savivaldybių atstovams, vystytojams, urbanistams ir architektams bei organizuoja ekskursijas po žaliųjų stogų projektus visoje šalyje. Ši instituto veikla ypač padėjo žaliųjų stogų populiarinimui tiek Švedijoje, tiek kitose šalyse, kaip Danija, Norvegija ir Suomija.

SimbioCity diagrama. Nuo 2010 metų gyvuojanti „SymbioCity“ sistema yra holistinis ir įtraukus požiūris į tvarų miesto planavimą ir plėtrą, pagrįstas Švedijos savivaldybių patirtimi ir gerosiomis pasaulinėmis praktikomis.

Augustenborho botanikos sodas ant stogų Malmėje (nuotr. Scandinavian Green Roof Institute)

Gamtinių elementų suvokimas per žaliosios infrastruktūros sampratą yra ypač gerai prigijęs Jungtinėje Karalystėje, kur jau daugiau nei dvidešimt metų jis integruojamas į įstatyminius ir strateginius šalies dokumentus. Gausu žaliosios infrastruktūros skatinimui skirtos susistemintos informacijos, iniciatyvų ir projektų, inovatyvių reguliacinių mechanizmų. Žaliosios infrastruktūros terminas naudojamas gana plačiai – apibūdinant ir bendrą gamtinį kraštovaizdį, ir konkrečias priemones šiam kraštovaizdžiui papildyti, ypač urbanizuotose teritorijose.

2018 metais Nacionalinėje planavimo politikos direktyvoje buvo įvardytas bioįvairovės prieaugio (Biodiversity Net Gain) siekis, kuris artimiausiu metu turėtų būti įtrauktas į Aplinkos įstatymą (Environment Bill) ir tapti privalomu reikalavimu visiems projektams. Tai reikš, kad visi nauji projektai turės pagerinti aplinkos ekologinę būklę 10% ir užtikrinti šios pagerintos būklės išsilaikymą bent 30 metų nuo projekto pabaigos. Tiksli aplinkos ekologinė būklė prieš ir po projekto įgyvendinimo turės būti pamatuojama specialistų ekologų, remiantis nustatytais kriterijais, kaip kad buveinių kiekis ir kokybė, taip pat įvertinant naujųjų buveinių prigijimo ir tęstinumo galimybes. Dar tebėra diskutuojama, ar tam tikromis aplinkybėmis turėtų būti leidžiama įgyvendinti šį reikalavimą alternatyvioje vietoje už sklypo ribų. Tikimasi, kad naujasis reikalavimas padės stabdyti dėl naujų objektų statybos vykstantį bioįvairovės praradimą ir taip pat padės formuoti bei stiprinti ekologinį šalies teritorijų tinklą.

Londono žaliasis tinklas (angl. All London Green Grid), žemėlapis iš Mayor of London

Londono karalienės Elžbietos II olimpinis parkas, nuotr. Hargreaves Associates (2016)

BID žalinimo iniciatyva Londone, nuotr. Rain Communications (2013)

„KURK LIETUVAI” ŽALIOSIOS INFRASTRUKTŪROS PROJEKTAS

Mūsų komandai langą į gyvybingesnį ir tvaresnį žaliosios infrastruktūros pasaulį pravėrė profesinio tobulinimo ir gerosios užsienio praktikos pritaikymo programa Lietuvos viešajame sektoriuje – „Kurk Lietuvai”. Šios programos pagalba savo sukauptas architektūros, urbanistikos žinias ir didžiulį norą kurti tvaresnę aplinką galėjome pritaikyti Aplinkos ministerijoje, atlikdami projektus, siekiančius integruoti žaliosios infrastruktūros principus į Lietuvos miestų teritorijų vystymą

Jau praėjusį rugsėjį, pradėjus gilintis į žaliosios infrastruktūros problematiką Lietuvoje, mūsų sudarinėjamą egzistuojančių iššūkių sąrašą vienas po kito pradėjo pildyti, turbūt daugumai jūsų jau pažįstamos problemos: specialistų trūkumas, kraštovaizdžio architektų neįtraukimas į projektus, urbanistinio planavimo tradicijos neišsivystymas, kokybinių normų nebuvimas, supratimo apie ekologinę, o ne tik estetinę įvairių elementų vertę, trūkumas, šių elementų teikiamų naudų neįvertinimas, rangovų įprotis daryti taip, kaip yra paprasčiau, ir kaip yra daroma jau daugybę metų, tinkamo santykio su esamomis kraštovaizdžio formavimo priemonėmis – gamtiniu karkasu ir želdynu sistema – atradimas, žaliosios infrastruktūros principų integravimas į dabartinę sistemą, ir taip toliau.

Suvokėme, kad pati žaliosios infrastruktūros sąvokos esmė, jos vaidmuo Lietuvoje, dar nebuvo iki galo išdiskutuoti, o įvairūs specialistai vis dar suprasdavo ją skirtingai. Laikui bėgant, pokalbis po pokalbio, išsigrynino žaliosios infrastruktūros principai, kurie, mūsų nuomone, buvo svarbiausi Lietuvos kontekste, ir kurie kol kas nebuvo išpildomi esamos sistemos priemonių.

ŽALIOSIOS INFRASTRUKTŪROS GIDAS

Šiuos išgrynintus žaliosios infrastruktūros principus stengėmės perteikti ne tik daugybėje savo darytų prezentacijų įvairioms suinteresuotoms šalims ir specialistams, bet taip pat patalpinti juos į Žaliosios infrastruktūros gidą, kurį netrukus tikimės išleisti.

Gidu, kuris yra orientuotas į Lietuvos urbanizuotas teritorijas, yra siekiama kuo aiškiau ir suprantamiau perteikti žaliosios infrastruktūros naudas ir aktualumą Lietuvoje ir paskatinti jos principų taikymą planuojant naujas, gerinant esamas miestų teritorijas, taip pat  įgyvendinant konkrečius miestų erdvių planavimo ir architektūros projektus. Leidinyje yra atskleidžiamas poreikis matyti ir strategiškai planuoti ŽI visumą tam, kad būtų išvengta jos fragmentiškumo ir būtų užtikrinamas gamtinių elementų daugiafunkciškumas – t.y., kad kuo efektyviau būtų išnaudojamas jų potencialas teikti naudas mums, žmonėms. Tuo pačiu, gide yra pateikiama informacija apie Lietuvoje kol kas mažai taikomus, tačiau miestų kontekste vis labiau aktualėjančius žaliosios infrastruktūros sprendinius – tvarias paviršinio vandens surinkimo sistemas, apželdintus stogus ir fasadus ir vandeniui laidžias dangas.

Atsižvelgiant į mūsų vykdytos apklausos savivaldybių siūlymus, sukurtas žaliosios infrastruktūros gidas yra iliustruotas diagramomis ir gerųjų praktikų nuotraukomis ir yra skirtas tiek sprendimų priėmėjams, tiek vystytojams ir visuomenei bei yra naudingas visiems, prisidedantiems prie savo ir kitų aplinkos formavimo ar norintiems geriau suprasti jos ekosisteminius principus ir taip kurti tvarią miestų ateitį.

Žaliosios infrastruktūros projekto pristatymo stop kadras, Kurk Lietuvai (2021)

Iliustruoti tipiniai miesto gatvių scenarijai, ištrauka iš Žaliosios infrastruktūros gido, G. Kapočiūtė, I. Kazlauskas, G. Znutaitė (2021)

ŽALUMO INDEKSAS

Kita didelė projekto dalis – tai Žalumo indekso įrankis, kuris yra naudojamas savivaldybių teritorijų vystymo politikoje, nustatant reikalavimus, kuriuos vystytojai turi atitikti prieš gaudami statybų leidimą. Įvertindamas įvairius elementus – kaip augmeniją ar paviršius – pagal jų teikiamas ekosistemines paslaugas, įrankis suteikia jiems skirtingus koeficientus. Šių elementų kiekiai ir plotai yra dauginami iš jų koeficientų, ir tokiu būdu, atsižvelgiant į viso sklypo plotą ir tam tikras kitas projekto aplinkybes, yra nustatomas projekto surinktas žalumo indekso balas.

Ši naujoviška ir lanksti aplinkos planavimo priemonė pirmą kartą buvo pritaikyta Berlyne, o vėliau paplito ir kituose miestuose (Malmėje, Stokholme, Sauthemptone, Londone ir Helsinkyje). Kaip pagrindą Žalumo indeksui Lietuvoje pasirinkome Helsinkio indekso modelį, nes šis modelis yra vienas labiausiai išvystytų, o įvairių elementų koeficientų nustatymui naudota sistema ir kriterijai yra detaliai ir aiškiai pateikti, ir sudaro galimybę juos nuosekliai pritaikyti pagal vietos aplinkybes. Būtent Helsinkio modelis taip pat buvo pritaikytas ir mūsų kaimyninėse Latvijoje ir Estijoje.

Šis įrankis yra ypač aktualus nustatant sąlygas Lietuvos didmiesčių gyvenamųjų rajonų ir priemiesčių plėtrai ir tankinimui, ir galėtų tapti efektyviu žingsniu, sprendžiant šiuo metu plačiai pasikartojančias žaliosios infrastruktūros kokybės ir kiekio problemas.

Šiuo metu kartu su įvairių sričių ekspertais adaptuojame Žalumo indeksą Lietuvos kontekstui. Kadangi įrankio detalumas ir jame naudojami kriterijai reikalauja žinių įvairovės, į procesą stengiamės įtraukti kuo daugiau skirtingų specialistų: ekologų, kraštovaizdžio architektų, planuotojų, geografų ir nekilnojamo turto vystytojų.

Stora Sjöfallet projektas Stokholme, kuriame buvo naudojamas Žalumo indeksas (nuotr. Jansin & Hammarling)

Stora Sjöfallet projektas Stokholme, kuriame buvo naudojamas Žalumo indeksas (nuotr. Jansin & Hammarling)

KAS TOLIAU?

Antro projekto metu ir toliau tęsiame žaliosios infrastruktūros temą, ir siekiame savo pirmojo projekto metu sukauptas idėjas pritaikyti praktiškai, bendradarbiaudami su keletu atrinktų savivaldybių. Kuriame modelį, kurio pagalba savivaldybė galėtų įsivertinti ŽI poreikį savo mieste ir taikyti ją strategiškai, įskaitant ir bendruomenės įtraukimą, ir praktinį Žalumo indekso taikymą.

Su sukurtu žaliosios infrastruktūros gidu ir Žalumo indeksu žengėme pirmuosius žingsnius link geresnio žaliosios infrastruktūros principų supratimo sprendimų priėmėjų ir kitų suinteresuotų šalių tarpe. Dabar vystoma metodologija padės užtikrinti mūsų paruoštų įrankių ir informacinių leidinių integraciją ir suteiks galimybę juos geriau įsisavinti. Visgi, tam, kad mūsų šalies miestų žalioji infrastruktūra neliktų fragmentuota ir būtų strategiškai planuojama, yra reikalinga aibė tolimesnių žingsnių.

Iš atliktų užsienio šalių analizių matyti, kad tam, kad žaliosios infrastruktūros kertinis principas – gamtinių elementų ir procesų sąveikos, o ne izoliuoto, pavienio jų įgyvendinimo skatinimas – būtų pilnai įsisavintas  šalies planavimo sistemoje ir taptų integralia kasdienių projektavimo procesų dalimi, prireikia daug metų ir politinės iniciatyvos. Miestų ekologinė politika turi būti integruojama į urbanistines strategijas visais administracinės hierarchijos lygmenimis: nacionaliniu, savivaldos ir privačiu.

Be strateginio ir teisinio žaliosios infrastruktūros integravimo į teritorijų planavimo sistemas, taip pat labai svarbu atlikti kuo daugiau tyrimų realiai ŽI vertei ir poreikiui konkrečios vietovės kontekste įrodyti, siekti sąmoningo postūmio efektyvesnio bendradarbiavimo link, nuoseklaus įvairių suinteresuotų šalių švietimo ir  kitų jas įtraukiančių iniciatyvų.

Lietuvos atveju,  visos aukščiau įvardytos problemos  glaudžiai siejasi su tuo, jog šiuo metu Lietuvoje nėra institucijos, kuri būtų atsakinga už ŽI kompetencijų telkimą,  metodinės medžiagos ir konsultacinės pagalbos šiais klausimais teikimą, inovatyvių sprendinių vystymą pilotinių projektų įgyvendinimą. Analizuotose šalyse, kaip kad Vokietija, JK ar Švedija, matome, jog dažnu atveju miestų žaliosios infrastruktūros politika ir praktiniu jos populiarinimu nacionaliniame lygmenyje rūpinasi valstybinėms institucijoms pavaldžios aplinkosaugos agentūros. Taigi, manome, jog ir Lietuvoje turėtų būti aiškiai įvardyta, kuri institucija yra atsakinga už  žaliosios infrastruktūros plėtojimo klausimus. 

Lietuvos atveju, įvardytos problemos  glaudžiai siejasi su tuo, jog šiuo metu Lietuvoje nėra institucijos, kuri būtų atsakinga už ŽI kompetencijų telkimą,  metodinės medžiagos ir konsultacinės pagalbos šiais klausimais teikimą, inovatyvių sprendinių vystymą pilotinių projektų įgyvendinimą.

POŽIŪRIO KEITIMAS IR LYDERYSTĖ

Žalioji infrastruktūra dažnai yra vertinama kaip būdas sumažinti ar atsverti naujos plėtros poveikį aplinkai, tačiau vien žaliųjų elementų įtraukti nepakanka. Tyrimai rodo, kad pasaulyje auga susirūpinimas aplinkosauginėmis problemomis ir vis daugiau žmonių siekia išmokti, kaip gyventi tvariau (GlobeScan 2020). Tačiau didėjantis visuomenės dėmesys aplinkos tvarumui skatina įvairių organizacijų ar verslų atsiradimą, bandančių tuo pasinaudoti. Ne veltui vis dažniau išgirstame anglišką terminą greenwashing, kuris buvo pradėtas naudoti dar devintajame dešimtmetyje, siekiant apibūdinti įmonės savęs pateikimą visuomenei kaip aplinkai draugiškos ir tvarios tam, kad būtų paslėpta jos aplinkai destruktyvi veikla (Burbano, Delmas 2011). Praėjus beveik keturiems dešimtmečiams, greenwashing praktika yra tapusi problemiškesnė ir ypač ryškėjanti architektūros, statybos ir miestų planavimo srityse. 

Žinome, kad statybos industrija pasaulio klimato kaitos kontekste vaidina didelę rolę – ji yra atsakinga už beveik 40% su energija susijusio anglies dvideginio (CO2) išmetimo į atmosferą bei daro didelį poveikį natūralioms buveinėms. Todėl, reikalingas kritinio mąstymo vystymas visuomenėje apie žmonių santykį su gamta, kaip sumažinti energijos suvartojimą miestuose ir žalą aplinkai. Vis daugiau pasaulio architektūros kompanijų įsipareigoja pagerinti savo projektavimo praktiką.  2019 m. Jungtinėje Karalystėje sukurta „Architects Declare“ iniciatyva siekė tapti architektūros praktikos tinklu, skirtu kovoti su klimato krize ir biologinės įvairovės nykimu. Lyderystę sukurti šią iniciatyvą parodė 17 prestižinės Stirlingo premijos  (angl. Stirling prize) laureatų ir prie kurių netruko prisijungti daugelis kitų architektūros ofisų iš visos Jungtinės Karalystės, Australijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Vokietijos ir t.t.. Galiausiai ši iniciatyva virto „Construction Declares“ tinklu, apimančiu 27 pasaulio šalis. Ši ir panašios iniciatyvos architektūros, statybos ir miestų planavimo srityse, parodo kintantį industrijos požiūrį klimato krizės kontekste, kompleksinį ir strateginį mąstymą, švietimo ir bendradarbiavimo siekį vardan tvaresnių miestų planavimo bei atsakomybės už savo veiksmus prisiėmimą.

Nors svarbi sėkmingos žaliosios infrastruktūros politikos dalis yra idėjų ir principų suskaidymas iki aiškių, apčiuopiamų elementų ir sprendinių, kiekvienas iš mūsų turėtų stengtis mąstyti kritiškai ir matyti šiuos elementus ne pavieniui, o kaip didesnės visumos dalis. Projektuose turėtų būti numatytas ne vien kompleksinis požiūris į ekologiją miesto aplinkoje ar biologinės įvairovės palaikymas, bet ir pastatų tipologijų permąstymas ir kasdienio žmonių gyvenimo gerinimas, vengiant greenwashing praktikos. Turime išradingai, inovatyviai, įtraukiai ir jautriai galvoti apie ateities miestus, įtraukti visuomenę ir specialistus, remtis mokslininkų pateikiamais faktais apie klimato kaitos žalą miestams ir biologinės įvairovės nykimą, ir planuoti miestus, architektūrą, viešąsias erdves su tikslu spręsti šias problemas.  

„Construction Declares“ iniciatyva (Iliustracija iš https://constructiondeclares.com)

LITERATŪROS SĄRAŠAS:

Andrušaitytė, Gražulevičienė 2018 – Sandra Andrušaitytė, Regina Gražulevičienė. Aplinkos veiksnių įtaka nėščiosios sveikatai, nėštumo baigčiai ir vaikų sveikatai. Konferencija „Vaikų sveikata kintančioje aplinkoje“. Prieiga internetu [žiūrėta 2021 06 03]: http://www.vsi.mf.vu.lt/failai/Andrusaityte-Aplinkos-veiksniai.pdf

Balčiūtė, Sinkevičius, Treinys 2015 – Sima Balčiūtė, Linas Sinkevičius, Jonas Treinys. Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinių įgyvendinimo stebėsenos (monitoringo) 2007-2014 metų ataskaita. Vilnius: Vilniaus Planas. 

Burbano, Delmas 2011 – Vanessa Cuerel Burbano, Magali A. Delmas. The Drivers of Greenwashing. In California Management Review, 54(1), 64–87.

GlobeScan 2020 – Healthy & Sustainable Living Survey. Highlights Report. Prieiga internetu [žiūrėta 2021 06 03]: https://globescan.com/wp-content/uploads/2020/10/GlobeScan_Healthy_and_Sustainable_Living_Highlights_Report_2020.pdf

Heisler 1990 – Gordon M. Heisler. Mean Wind Speed below Building Height in Residential Neighborhoods with Different Tree Densities. ASHRAE Transactions. 96(1): 1389-1396.

McPherson 1994 – E. Gregory McPherson. Energy-Saving Potential of Trees in Chicago. In Chicago’s Urban Forest Ecosystem: Results of the Chicago Urban Forest Climate Project. Washington: The United States Department of Agriculture.

Osman, Willis 2005 – Liesl Osman, Ken Willis. Economic Benefits of Accessible Green Spaces for Physical and Mental Health: Scoping Study. Oxford: CJC Consulting.

Wolf 1998 – Kathy Wolf. Urban Nature Benefits: Psycho-Social Dimensions of People and Plants. Seattle: University of Washington. 

Leave a Reply

Your email address will not be published.

error: BLUMA content is protected.