Kviečiame žiūrėti mūsų trumpą dokumentinį filmą apie kooperatyvinį būstą Ciurche:
Europoje vis garsiau kalbama apie būsto krizę, ir Lietuva nėra išimtis. Nekilnojamojo turto kainos Lietuvos didmiesčiuose per pastarąjį dešimtmetį augo sparčiau nei bet kurioje kitoje ES šalyje, o prieinamo nuomojamo būsto pasiūla išlieka kritiškai maža. Vilniuje apie 30–40 % visų būsto sandorių sudaro investuotojai, kurių kapitalas dažnai pranoksta pirmojo būsto pirkėjų galimybes. Jaunos šeimos, senjorai, kultūros ir viešojo sektoriaus darbuotojai atsiduria vadinamojoje pilkojoje zonoje: jų pajamos per didelės socialiniam būstui, bet per mažos nuosavam. Nauji kvartalai formuojasi kaip pajamų anklavai – socialiai vienarūšiai, dažnai ir architektūriškai monotoniški.
Vis dėlto politinės diskusijos Lietuvoje dažniausiai sukasi tik tarp dviejų polių: komercinio būsto, kuris dažnai veikia spekuliacinės logikos pagrindu, ir socialinio būsto, kuriam trūksta finansavimo bei politinės valios. Tačiau egzistuoja ir trečia kryptis – kooperatyvinis būstas, kuris pasaulyje seniai įrodė savo vertę, bet Lietuvos viešųjų diskusijų erdvės vis dar nepasiekė.
BLUMA komanda šiuo metu gilinasi į kooperatyvinio būsto temą – modelį, kuris daugelyje Europos miestų jau veikia kaip alternatyva spekuliacinei rinkai ir leidžia kurti ilgalaikį, prieinamą bei bendruomenišką būstą.
Šis straipsnis remiasi 2025–2026 m. atliktu tyrimu, apimančiu giluminius interviu su kooperatyvų praktikais, architektais, gyventojais, savivaldybių atstovais bei finansų analitikais. Jo tikslas – ne romantiška kooperatyvų apologetika, o analitinis vertinimas: kas šiame modelyje iš tikrųjų veikia, kokios yra jo ribos ir kokiomis sąlygomis jis galėtų būti pritaikytas Lietuvos kontekste.
Kas yra kooperatyvinis būstas?
Kooperatyvinis būstas dažnai klaidingai tapatinamas su jungtiniu investavimu į nekilnojamąjį turtą, kolivingu ar sovietmečio „kooperatiniais butais”. Šiuolaikinis kooperatyvinis būstas, vystomas Šveicarijoje, Vokietijoje ir kitur, yra ne pelno siekiantis kolektyvinio valdymo modelis, kuriame pastatas nuolat priklauso kooperatyvui, o jo nariai turi naudojimosi, bet ne individualios nuosavybės teises. Svarbiausias šio modelio aspektas yra tas, kad būstas iš spekuliacinės nekilnojamojo turto rinkos pašalinamas struktūriškai, o ne laikinai.
Modelio logika paprasta: nariai sumoka prieinamą pradinį įnašą, o mėnesinis mokestis apima tik realius kaštus – paskolos aptarnavimą, priežiūrą ir administravimą. Kai paskola grąžinama, mokestis laikui bėgant mažėja. Išstodamas iš kooperatyvo, narys atgauna savo įnašą, kuris dažniausiai indeksuojamas pagal infliaciją. Tai reiškia, kad antroji karta moka mažiau nei pirmoji, o kiekviena vėlesnė – dar mažiau. Ciuriche kooperatyvai, pastatyti XX a. pirmoje pusėje, šiandien nuomoja butus už maždaug trečdaliu mažesnę kainą nei rinkoje.
Kaip pastebi Harvardo universiteto tyrėja Susanne Schindler, kooperatyvinis modelis yra priimtinas tiek kairiesiems, tiek dešiniesiems: „Tai savotiškas politinis „sweet spot”: atsakomybė perduodama gyventojams, bet išlaikoma ilgalaikė viešoji nauda.” Viešajam sektoriui nereikia tiesiogiai valdyti turto – pakanka sudaryti sąlygas tokiam modeliui rastis.
Kodėl kooperatyvinis būstas yra naudingas – ir kam?
Kooperatyvinis modelis siūlo kelių lygių naudą, kuri skiriasi priklausomai nuo perspektyvos – gyventojo, miesto ar visuomenės.
→ Gyventojui: stabilumas vietoj rinkos svyravimų
Pati apčiuopiamiausia nauda yra finansinis nuspėjamumas. Kooperatyvinio būsto nuomos kaina nėra susieta su nekilnojamojo turto rinkos augimu – ji atspindi tik realius eksploatacijos kaštus. Tai ilgalaikio gyvenimo stabilumas, kurio privati nuomos rinka struktūriškai negali pasiūlyti. Franziska Rohner, Kalkbreite kooperatyvo atstovė, šį skirtumą iliustruoja konkrečiai: „Ciuriche privatus nuomotojas gali bet kada paskelbti renovaciją ir iškelti šeimą su trimis vaikais. Kooperatyvas to negali – tai yra esminis saugumo jausmo šaltinis.”
Be finansinio stabilumo, gyventojai įgyja sprendimų priėmimo galią – nuo pastato priežiūros klausimų iki bendrų erdvių programavimo. Tai ne tik demokratinis, bet ir praktinis principas: kai žmonės turi balsą, jie taip pat prisiima atsakomybę. Tyrimai rodo, kad kooperatyvinio būsto gyventojai vidutiniškai ilgiau lieka tame pačiame name, labiau rūpinasi aplinka ir pažįsta daugiau kaimynų.
→ Miestui: stabilizuojantis mechanizmas rinkoje
Miestas, kuriame dalis būsto fondo yra pašalinta iš spekuliacinės rinkos, yra atsparesnis kainų burbulams ir gentrifikacijai. Ciurichas – vienas brangiausių miestų pasaulyje – išvengė tokio pat masto socialinės poliarizacijos kaip, pavyzdžiui, Londonas, iš dalies būtent dėl to, kad dalis jo būsto fondo yra nekomercinė.
Svarbus ir socialinės įvairovės aspektas. Lietuvoje vis dažniau stebimas reiškinys, kai nauji kvartalai tampa vienarūšiai pagal pajamų lygį – tai kelia ilgalaikes problemas ne tik socialinės sanglaudos, bet ir miesto funkcionalumo požiūriu. Kooperatyvinis modelis, kai viename name gyvena skirtingų pajamų žmonės, yra viena iš priemonių šiai problemai spręsti.
→ Viešajam sektoriui: efektyvus prieinamo būsto kūrimas be tiesioginės naštos
Kooperatyvinis modelis yra patrauklus dėl specifinio balanso: jis kuria naudą visuomenei – prieinamą, ilgalaikį, kokybišką būstą – neužkraudamas valstybės biudžetui tiesioginių išlaidų. Kooperatyvinis būstas reikalauja tik pradinių sąlygų sudarymo – žemės nuomos su sąlygomis, garantijų finansinėms institucijoms ir aiškaus teisinio rėmo. Vėliau jis veikia savarankiškai.
Ciuricho modelis: ne tradicija, o sistema
Dažnai manoma, kad Ciuriche kooperatyvinis būstas veikia dėl šimtametės tradicijos, kurios tiesiog neįmanoma atkurti kitur. Nors tradicija sukūrė pasitikėjimą, pačią sistemą sudaro labai konkretūs politiniai ir finansiniai instrumentai, kurių kiekvienas atskirai gali būti perkeliamas.
Pirmasis – žemės politika. Ciuricho savivaldybė savo žemės neparduoda, tik išnuomoja ją pagal ilgalaikes sutartis su aiškiomis sąlygomis: būstas turi likti prieinamas, o kooperatyvas negali būti parduotas vystytojams. Architektas Ivo Hasler, gyvenantis Zwicky South kooperatyviniame projekte ir dabar atstovaujantis Ciuricho kantono parlamente, tai formuluoja taip: „Žemė Ciuriche yra ribota. Ir kai ji parduodama, ji prarandama. Perkant žemę, rinkos logika visada nugalės kooperatyvą. Todėl ilgalaikė nuoma iš savivaldybės yra ne pagalba, o sistema, išsauganti galimybę planuoti miestą.”
Antrasis instrumentas – finansavimas. Šveicariški bankai kooperatyvus finansuoja pagal rinkos vertę, nors žino, kad tas turtas niekada nebus parduotas rinkos kaina. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo paradoksalu, tačiau toks modelis grindžiamas šimtmečio statistika: kooperatyvai yra itin patikimi skolininkai, kurių įsipareigojimų nevykdymo rodiklis artimas nuliui. Tyrėja Rebekka Hirschberg, taip pat nagrinėjanti Vienos modelį, pastebi: „Bankams svarbu turėti precedentą – lyginamąją grupę. Kai kooperatyvų nėra, bankai nežino, kaip vertinti riziką. Tai uždaras ratas, kurį galima nutraukti tik pasitelkus valstybines garantijas.”
Trečiasis elementas – tai, ką galima pavadinti Gemeinnützigkeit (liet. nauda visuomenei) sistema. Tai teisinis ir etinis rėmas, apibrėžiantis, kas yra „visuomenei naudingas” būstas, ir suteikiantis kooperatyvams atitinkamas lengvatas bei prievolę laikytis prieinamumo principo. Ši sistema veikia ne kaip subsidija, o kaip taisyklių rinkinys. Jos veiksmingumas atsispindi ir statistikoje: šiandien vienas iš penkių Ciuricho gyventojų gyvena kooperatyve, o miestas siekia šį skaičių dar didinti.
Procese gimstanti architektūrinė kokybė
Vienas įdomiausių kooperatyvinio modelio padarinių – architektūrinė kokybė, kuri dažnai viršija tą, kurią sukuria privatūs projektai. Pascal Müller, „Müller Sigrist Architekten” biuro įkūrėjas, laimėjęs „Kalkbreite” architektūrinį konkursą 2009 m., paaiškina: „Dirbti su kooperatyvu – tarsi grįžti prie architektūros pagrindų. Tu projektuoji žmonėms, o ne produktui.”
Kooperatyvas, kaip užsakovas, skiriasi nuo komercinio investuotojo – jis neieško trumpalaikės grąžos, o galvoja apie dešimtmečius. Tai reiškia, kad ilgaamžiškumas, lankstumas ir bendruomeninės erdvės tampa ekonomiškai racionaliais sprendimais. Tai sukuria erdvę eksperimentams, ilgaamžiškumui ir programiniam įvairiapusiškumui – tam, kas komerciniame projekte dažnai lieka prabanga. „Kooperatyvinis statybos principas – tai žanras, kurį reikia mūsų regione propaguoti. Kai motyvacija yra kuo didesnė grąža, gerai architektūrai atsirasti praktiškai neįmanoma. O kooperatyvinis formatas iš esmės pakeičia šią lygtį”, – sako architektas Mantas Peteraitis.
„Kalkbreite” yra ryškus to pavyzdys. Projektas susidūrė su keturiais, iš pažiūros nesuderinamais, apribojimais: trikampiu sklypu, tramvajų depu, griežtomis triukšmo normomis ir miesto reikalavimu sukurti viešą parką. Kiekviena kliūtis tapo dizaino varomąja jėga – depas buvo integruotas į pastato pagrindą, ant jo stogo atsirado 2 500 m² viešas kiemas, o pastatas sujungė du anksčiau atskirtais laikytus rajonus. „Keturi klientai viename projekte: kooperatyvas, miestas, tramvajų įmonė, elektros tiekėjas. Kiekvienas turėjo savų reikalavimų. Tai dar kartą išmokė mane, kad architektūra yra derybų menas”, – sako Müller.
Erdviniai sprendimai kooperatyviniuose projektuose paprastai skiriasi nuo komercinių dviem aspektais. Pirma – bendrų erdvių sistema: ne tik laiptinės ar kiemas, bet ir dirbtuvės, svečių kambariai, bendros virtuvės, darbo vietos, kurios leidžia sumažinti privačios erdvės poreikį nemažinant gyvenimo kokybės. „Kalkbreite” projekte kiekvienas gyventojas skyrė apie 1 m² savo ploto bendroms erdvėms – taip atsirado infrastruktūra, kurios individualiai niekas negalėtų įpirkti.
Antra – dalyvavimas erdvių planavime. Projektuojant „Kalkbreite” vyko seminarai su būsimais gyventojais, kuriuose buvo aptariamos butų tipologijos, fasado medžiagos ir išorinės erdvės. „Gyventojams nereikėjo tiksliai nurodyti, kiek ir kaip padidinti vieną ar kitą kambarį. Užteko įvardyti, kad reikia natūralios šviesos darbo erdvėje – mes tai paversdavome realybe”, – pasakoja Müller.
Kai savivaldybė turi sklypą, kurį nori skirti kooperatyvui, ji skelbia konkursą, kuriame vertinama programa, socialinė nauda ir ilgalaikio prieinamumo įsipareigojimas. Tai esminis skirtumas nuo tipinės viešųjų pirkimų logikos: laimi ne tas, kas pasiūlo daugiausia pinigų, o tas, kas pasiūlo didžiausią socialinę vertę. Neatsitiktinai kooperatyvai dažnai patenka į geriausių Ciuricho pastatų sąrašus – kai nėra spaudimo greitai parduoti, atsiranda erdvės kokybiškiems sprendimams.
Bendruomenės ryšių mezgimas
Kooperatyvinis modelis dažnai kritikuojamas kaip pernelyg idealistinis – esą bendruomeniškumas neatsiranda savaime vien todėl, kad žmonės dalijasi erdvėmis. Tai teisinga pastaba, tačiau ji neatsižvelgia į tai, kad valdymo struktūra taip pat gali kurti sąlygas bendruomeniškumui, net jei jo ir negarantuoja. Ivo Hasler, dešimt metų gyvenęs „Zwicky South” kooperatyviniame projekte, tai iliustruoja konkrečiai: „Renkame bendruomenės biudžetą, pusė jo skiriama solidarumui – padėti mažesnes pajamas turintiems gyventojams. Kita pusė – bendriems projektams. Tai leidžia mums patiems spręsti, ko reikia mūsų aplinkai. Tarp 350 gyventojų pažįstu apie 85 % kaimynų – tai neįtikėtinai aukštas rodiklis tokio dydžio projekte.”
„Zwicky South” buvo pastatytas buvusios siūlų gamyklos teritorijoje, tarp automagistralės, geležinkelio viaduko ir pramoninių pastatų – vietoje, kurią komerciniai vystytojai aplenkė dėl jos nepatrauklumo. Tačiau „Kraftwerk1″ kooperatyvas tai pavertė privalumu: mažesnė sklypo kaina leido investuoti į kokybę ir eksperimentuoti su tipologijomis. „Kooperatyvas suteikia drąsos išbandyti. Rinkoje tokios rizikos dažniausiai nepriimamos”, – sako Ivo. Trijų pastatų tipologijų sistema – plokštė, blokas ir salė – sujungta tiltais, kurie patys tapo viešąja erdve: viename jų įrengtas butas, kuriame gyvena aštuoni žmonės – pusė vienoje tilto pusėje, pusė kitoje.
Šiame kontekste Hasler pateikia argumentą, svarbų ir miestų planuotojams: „Miestas gauna pajamas iš žemės nuomos. Gyventojai dėl mažesnių būsto kainų daugiau išleidžia savo rajone. Išlaikoma socialinė įvairovė – skirtingų pajamų žmonės gyvena kartu ir supranta vieni kitų problemas. Tai yra ilgalaikė vertė miestui.”
Tuo tarpu Franziska Rohner, „Kalkbreite” kooperatyvo atstovė, pabrėžia, kad bendruomeniškumas reikalauja sąmoningų sprendimų: „Kooperatyvas skirtas tiems, kurie ieško bendruomenės, nori dalintis erdve ir laiku, nori aktyviai dalyvauti kasdieniame gyvenime. Jis netinka tiems, kurie ieško absoliutaus privatumo.” „Kalkbreite” turi du profesionalius mediatorius konfliktams spręsti: „Gyventi kartu su skirtingais žmonėmis yra labai asmeniškas dalykas. Mediatoriai yra daug pigesni nei teisiniai procesai, ir jie padeda išlaikyti bendruomenę.”
Modelio ribos: ką svarbu žinoti?
Nepaisant modelio potencialo didinti būsto prieinamumą ir socialinį stabilumą, svarbu paminėti, kad jis pasižymi ir kompleksinėmis rizikomis bei apribojimais.
Pirma, kartais tai gali tapti viduriniojo visuomenės sluoksnio sprendimu. Žmonės, kuriems būsto reikia labiausiai, – labai mažas pajamas gaunantys gyventojai – dažniausiai negali sumokėti net ir nedidelio pradinio įnašo. Ciurichas ir Viena šią problemą sprendžia reikalaudami, kad kooperatyvai rezervuotų 30 % butų subsidijuotai žemų pajamų gyventojų nuomai, kitaip tariant, socialiniam būstui. Be šio reikalavimo kooperatyvinis modelis rizikuoja tapti dar viena nišine, privilegijuota bendruomene.
Antra, modelis reikalauja didelio organizacinio pajėgumo. Sprendimų priėmimas yra lėtesnis nei privačiame sektoriuje, konfliktai neišvengiami, o dalyvavimas reikalauja laiko. Rebekka Hirschberg nurodo realų pavyzdį: Vienoje kai kurios kooperatyvų valdybos nebespėja į miesto konkursų terminus, todėl pereina prie greitesnių juridinių formų.
Trečia, iššūkį kelia steigėjų kartos vizijos tęstinumas. Pirmoji karta, kuri su entuziazmu kūrė projektą, paprastai turi aiškią vertybinę orientaciją. Antroji ir trečioji karta nebūtinai vadovaujasi ta pačia motyvacija. Susanne Schindler tai vadina vienu svarbiausių ilgalaikio valdymo iššūkių: kaip išlaikyti institucinę atmintį ir viziją, kai keičiasi žmonės.
Ketvirtasis iššūkis – masto problema. Net ir sėkmingiausioje Ciuricho sistemoje kooperatyvai sudaro 18 % būsto fondo. Tai reikšminga dalis, turinti realų stabilizuojantį poveikį rinkai, bet vis dėlto ne dauguma. Nepaisant to, toks struktūrinis diversifikavimas padeda mažinti spaudimą. Kaip įvardija Lietuvos banko ekonomistas Daumantas Skinkys, „kooperatyvinis būstas yra svarbus ne dėl to, kad yra pigesnis, bet dėl to, kad prideda pasiūlos nuo rinkos logikos nepriklausomame segmente.”
Lietuvos kontekstas: kliūtys ir galimybės
Lietuva turi vieną aukščiausių būsto savininkiškumo rodiklių Europoje – apie 90 % gyventojų gyvena nuosavame būste. Tai iš dalies sovietmečio palikimas: masinė privatizacija 1990-aisiais suformavo kultūrinę normą, pagal kurią nuoma suvokiama kaip laikina būsena, o nuosavybė – kaip vienintelė tikra saugumo forma. Šiame kontekste kooperatyvinis modelis, siūlantis saugumą be nuosavybės, susiduria ne tik su teisiniais ir finansiniais, bet ir su kultūriniais barjerais. Vis dėlto šios kliūtys yra konkrečios ir, priėmus principinius sprendimus, įveikiamos.
Teisinė sistema šiuo metu yra nepritaikyta. Lietuvoje egzistuoja Kooperatinių bendrovių įstatymas ir Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymas, tačiau nė vienas jų nereglamentuoja būsto vystymo ne pelno principu. Bendrijų logika grindžiama jau esama individualia nuosavybe, o kooperatinių bendrovių logika – ekonomine veikla. Tarp jų atsiranda tuštuma, kurioje šiuolaikinio kooperatyvinio būsto projektas neturi tinkamos teisinės formos. Ignas Valentinavičius, Vilniaus miesto vyriausiosios architektės patarėjas, tai patvirtina: „Lietuvoje būsto politika – nauja, aktuali tema. Tačiau apie kooperatyvų vystymo modelį praktiškai neužsimenama. Šiuo metu kalbame apie municipalinį būstą, kuris pats dar nėra aiškiai apibrėžtas, o savivalda šiame modelyje realiai nedalyvauja dėl per didelių kaštų.”
Finansinė sistema taip pat nėra pasirengusi. Daumantas Skinkys pažymi, kad techniškai jokio draudimo nėra – ne pelno siekianti organizacija gali kreiptis dėl paskolos. Tačiau realybėje ją gauti yra itin sudėtinga: „Turi būti pastovūs pajamų srautai. Bankai nori aiškaus atsakingo subjekto. Su kooperatyvu, kai nariai keičiasi ir turi tik naudojimosi teises, ši atsakomybės grandinė nėra tokia aiški.” Be to, trūksta precedentų – o bankų rizikos vertinimas remiasi lyginamosiomis grupėmis. Pirmasis projektas negali būti palankiai įvertintas, nes nėra su kuo jo palyginti.
Šią problemą Ciuriche ir daugelyje kitų Europos šalių sprendžia savivaldybių garantijos: miestas laiduoja už kooperatyvo paskolą, sumažindamas banko riziką iki priimtino lygio. Tai nėra nei subsidija, nei tiesioginė biudžeto išlaida – tai atsakomybės prisiėmimas, leidžiantis sukurti precedentą. Architektas Mantas Peteraitis pažymi: „Olandijoje, Šveicarijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Austrijoje tai veikia, nes savivaldybės suteikia garantijas bankams. Lietuvoje to labai reikėtų. Tai yra esminis žingsnis.”
Žemės klausimas yra galbūt svarbiausias. Paklaustas apie pagrindinį iššūkį, Ivo Hasler nedvejoja: „Viskas prasideda nuo žemės. Jei ji neįperkama, nebus ir įperkamo būsto.” Kaip pastebi Valentinavičius, savivaldybės žemės bankas yra vienas iš nedaugelio realių svertų, kuriais miestas gali veikti: „Kai žemė parduodama, ji prarandama visam laikui. Kai ji išnuomojama ilgam laikotarpiui su sąlygomis, miestas išlaiko galimybę nustatyti taisykles: koks bus būstas, kiek jis kainuos, kokia bus jo programa. Tai yra miesto planavimo įrankis.”
Šiuo metu Vilnius savo žemę dažniausiai parduoda – ir su kiekvienu pardavimu prarandama galimybė ją panaudoti kaip ilgalaikio prieinamo būsto svertą.
Reali alternatyva prieinamam būstui kurti
Kooperatyvinis būstas nėra nostalgiškas sugrįžimas į bendruomeninius idealus ar sovietmetį. Šveicarijos, Austrijos ir Skandinavijos šalių miestuose ši forma sudaro reikšmingą būsto fondo dalį ir yra valdoma pagal griežtus finansinius bei teisinius standartus. Tai sistema, kuri sukuria sveiką balansą likusiai rinkai.
Vis dėlto Lietuvoje šiai sistemai kol kas nėra nei finansinių instrumentų, nei savivaldybių politikos priemonių, kurios leistų jai atsirasti. Tačiau visos šios kliūtys yra politinių sprendimų, o ne gamtos dėsnių rezultatas. Kiekviena jų gali būti sprendžiama be revoliucinių pertvarkų: pakaktų vieno garantijų produkto, vieno savivaldybės sprendimo dėl žemės ir vieno pilotinio projekto.
Kooperatyvinis modelis siūlo tai, ko iki šiol trūko diskusijoje apie būstą Lietuvoje: trečią kelią, kuris nereikalauja rinktis tarp spekuliacinės rinkos ir nuo biudžeto priklausomos socialinės politikos. Tai nėra lengvas kelias, tačiau jo sudėtingumas yra gerai žinomas ir dokumentuotas šimtmečio patirtimi kitose šalyse. Klausimai apie kooperatyvų steigimą, finansavimą ir valdymą jau turi atsakymus. Belieka atsakyti į klausimą, kokios visuomenės mes norime.
Šis straipsnis yra Lietuvos kultūros tarybos remiamo projekto „Kooperatyvinio būsto praktikos Lietuvoje“ dalis. Projektas nagrinėja alternatyvų būsto vystymo modelį, siekiant išsiaiškinti jo pritaikymo galimybes Lietuvoje. Tyrimas apima interviu su ekspertais, tarptautinių pavyzdžių analizę Ciuricho mieste (Šveicarija), o jo išvados bus pristatomos leidinyje ir dokumentiniame vaizdo įraše.
Interviu: Susanne Schindler ir Rebekka Hirschberg (tyrėjos architektės iš JAV ir Austrijos, knygos Cooperative Conditions (2024) autorės); Franziska Rohner (Kalkbreite kooperatyvas, Ciurichas); Pascal Müller (Kalkbreite projekto architektas, Müller Sigrist Architekten AG, Ciurichas); Ivo Hasler (Zwicky south projekto architektas ir gyventojas, Dübendorf); Mantas Peteraitis (architektas, koordinavęs iš dalies kooperatyvo principu įgyvendintą projektą Švitrigailos gatvėje Vilniuje); Ignas Valentinavičius (Vilniaus vyriausiosios architektės patarėjas); Daumantas Skinkys (Lietuvos banko vyresnysis ekonomistas). Interviu su užsienio ekspertais vyko anglų kalba, citatos verstos ir redaguotos išsaugant esminę mintį.
